- sluogtis
- slúogtis sm. (1)
1. ppr. pl. BŽ97,106,266, Rtr, Bsg žr. sluogas 1: Slúogčiais linus, kanapes mirkydami prislėgia J.Jabl. Tos par lengvios akėčios akėti tokiai sužėlusiai dirvai be sluogčio Jdr. Rudenį moterys vėl pritrupins kopūstų, uždengs dugnais ir prislėgs sluogčiais rš. | Lazdijų bei Alytaus rajonuose namų kraigas sutvirtinamas medinių kuoliukų kryžmomis (ožiais, sluogčiais) rš. ^ Jojo kalba kaip sluogtis slegia jai širdį rš.
2. košmariška, slogi būsena, slogutis: Šiąnakt mane buvo sluogtis užgulęs, ko nenumiriau Rd. Slúogtis slėgė i nuslėgė (mirė) DūnŽ.
◊ kaĩp slúogtis apie tinginį, miegalių: Kaip sluogtis, bjaurybė! Ir akys užgriuvo; į amžiną tinginį pavirtai Žem. Guli kiauras dienas kaĩp slúogtis Užv. Jos vyras bemiegąs kaip sluogtis lovoje Žem.
Dictionary of the Lithuanian Language.